• lt
    • en
    • pl
    • ru
    • lt
      • en
      • pl
      • ru

Kas yra neapykantos kalba?

Neapykantos kalba yra raiška, kuria skleidžiama, kurstoma, skatinama ar pateisinama neapykanta prieš asmenį ar asmenų grupę dėl jų tapatybės. Asmens tapatybę sudaro tokie  požymiai kaip  tautybė, rasė, seksualinė orientacija, lytis, amžius, kalba, kilmė, socialinė padėtis, tikėjimas, įsitikinimai ir pažiūros.

Neapykantos kalbos atvejų specifika ir tyrimas detaliai aptariamas Generalinės prokuratūros metodinėse rekomendacijose.

Šiame teisėsaugos dokumente neapykantą kurstanti kalba, arba neapykantos kalba (angl. hate speech) apibūdinama kaip viešas informacijos, kuria tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos ir kitų asmens tapatybės požymių, skleidimas. Tokią informaciją draudžiama skelbti žodžiu, raštu ar kita forma.

Vadovaujantis nacionalinės teisės aktais ir Generalinės prokuratūros metodinėmis rekomendacijomis, neapykantos kalbos atvejais pirmiausia įrodinėjama, kad įtariamojo išankstinis nusistatymas, šališkumas, neapykanta peržengė žodžio ir saviraiškos laisvės ribas.

Atkreiptinas dėmesys, kad neapykantos kalba, kaip ir neapykantos nusikaltimai, nuo kitų nusikalstamų veikų skiriasi poveikiu ir padariniais (tiek materialaus, tiek ir nematerialaus pobūdžio) nukentėjusiesiems ir su jais siejamoms žmonių grupėms, nes ja ne tik traumuojama, bet ir įbauginama.

Neapykantos kalbos (arba neapykantą kurstančios kalbos) draudimą reglamentuoja Baudžiamasis kodeksas. 170 straipsnyje numatoma atsakomybė už  „kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę“.

Šiuo įstatymu  draudžiama skatinti neapykantą arba kurstyti diskriminaciją prieš žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.

Nusikalstamomis veikomis (neapykantos kalbos skleidimu) laikoma:

  • dalykų, kuriais tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ar kurstoma diskriminuoti, platinimas, gaminimas, įsigijimas, siuntimas, gabenimas ar laikymas;
  • kurstymas smurtauti, fiziškai susidoroti;
  • viešas tyčiojimasis, niekinimas, neapykantos arba diskriminacijos kurstymas;
  • viešas smurto ar fizinio susidorojimo kurstymas, tokios veiklos finansavimas ar materialinis rėmimas.

 

Dažnai neapykantos kalba klaidingai yra priešinama žodžio laisvei arba nuomonės raiškai. Lietuvos teisėje žodžio laisvė ir nuomonė apibrėžiamos taip:

Žodžio laisvė yra pamatinė žmogaus teisė. Kaip rašoma Lietuvos Konstitucijoje, kiekvienas asmuo turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Jam  neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. (Lietuvos Respublikos Konstitucija, 25 str.).

Svarbu nepamiršti, kad Konstitucijoje apibrėžiama, kada raiška nebėra žodžio laisvė. Žodžio laisvė nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.

Nuomonė – viešai skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė  paprastai  yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Visuomenės informavimo įstatymas).

Asmens kritika – asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas neįžeidžiant asmens garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo, nesumenkinant dalykinės reputacijos (Visuomenės informavimo įstatymas).

Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką (Lietuvos Respublikos Konstitucija, 33 str.).

Daugiau informacijos apie tai, kam ir kaip pranešti apie žeminančius politikų pasisakymus rasite čia.