„Mitų griovėjai“: 4 klaidingi faktai apie neapykantos nusikaltimus

Neapykantos nusikaltimai ir neapykantos kalba kai kuriems Lietuvos gyventojams vis dar skamba kaip išgalvota ar ne pakankamai rimta problema. Negalėdama atpažinti esminių šių nusikaltimų bruožų, visuomenė ne tik vengia prisiimti atsakomybę už nepakantumą, bet ir menkina žalą, kurią patiria socialiai pažeidžiamos visuomenės grupės.

Taigi, pateikiame keturias paplitusias gyventojų nuostatas apie neapykantos nusikaltimus ir paaiškiname, kokios esminės klaidos daromos jas puoselėjant.

Neapykantos nusikaltimai yra tokie patys nusikaltimai kaip ir kiti

Neapykantos nusikaltimai, nukreipti prieš asmenis dėl jų amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties (labiausiai sietinos su išsilavinimu, kvalifikacija ir turtu), tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, yra specifinė nusikaltimų rūšis. Iš kitų juos išskiria motyvas. Būtent dėl socialinei grupei jaučiamos neapykantos tokio pobūdžio nusikaltimai yra pavojingesni ir žalingesni visuomenei nei, tarkim, viešosios tvarkos sutrikdymas, vagystė, turto sugadinimas ar kitas nusikaltimas, padaromas ne dėl neapykantos konkrečiai visuomenės grupei.

Nusikaltimu, inspiruotu neapykantos, taikomasi į asmens ar jo atstovaujamos grupės tapatybę. Vykdydamas neapykantos nusikaltimą, nusikaltėlis siunčia žinią, kad tos grupės atstovai visuomenėje yra nepageidaujami. Net jei nuo neapykantos nusikaltimo nukenčia tik vienas ar keli asmenys (pavyzdžiui, užpuolama gėjų pora), visa bendruomenė gauna signalą, kad aplinka jiems nėra saugi. Be to, neapykanta, kaip motyvas, laikomas sunkinančia aplinkybe. Bausmė už tokį nusikaltimą yra griežtesnė nei būtų skiriama nesant neapykantos motyvo.

Neapykantos nusikaltimai yra laikomi viena aršiausių diskriminacijos formų. Tarptautinės institucijos valstybes skatina į juos žiūrėti itin rimtai, kadangi toleruojami ar net skatinami jie gali virsti nusikaltimais žmoniškumui (genocidu, tremtimi ir pan.).

Neapykantos kalba yra žodžio laisvės išraiška

Žodžio laisvė yra viena pamatinių žmogaus teisių, garantuojamų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Pagal svarbiausią šalies dokumentą, žmogus gali turėti savo įsitikinimus ir netrukdomas juos reikšti. Tačiau ši teisė yra nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, tokiais, kaip tautinės, rasinės ir kitokios neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu.

Neapykantos kalba yra raiška, kuria skleidžiama, kurstoma, skatinama ar pateisinama neapykanta prieš asmenį ar asmenų grupę dėl jų asmens tapatybės bruožų, tokių kaip tautybė, rasė, lytis ir kt. Baudžiamojo kodekso skyriumi, kuriame reglamentuojamas neapykantos bei diskriminacijos kurstymas, ginamas asmens lygiateisiškumas ir sąžinės laisvė. Asmenys, kurie tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti (bei smurtauti prieš) žmonių grupę ar jai priklausantį žmogų padaro nusikaltimą pamindami lygias nukentėjusių asmenų teises, jų garbę ir orumą, kurdami grėsmingą ir bauginančią aplinką. Tokie asmenys yra baudžiami bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu.

Žodžio ir saviraiškos laisvė, nors ir yra viena pamatinių žmogaus teisių, nėra absoliuti. Ji baigiasi ten, kur prasideda kitų asmenų teisių pažeidimai. Verta atkreipti dėmesį, kad neapykantos kalbos draudimas nėra vienintelis teisėtas žodžio laisvės apribojimas. Pavyzdžiui, viešai skelbiama informacija negalima menkinti, tyčiotis ar žeminti asmens, skleisti apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją. Taip pat viešumoje draudžiama skelbti informaciją, kurioje raginama pakeisti Lietuvos konstitucinę santvarką, kėsinamasi į šalies nepriklausomybę ar teritorinį vientisumą. Neskelbtina informacija laikomas teroristinių išpuolių skatinimas, pornografijos propagavimas, valstybinių simbolių niekinimas ir pan.

Negalima „įžeidinėti“ tik gėjų

Neapykantos nusikaltimai yra nukreipti į asmenį ar asmenų grupę, kurie dėl istorinio bei socialinio konteksto visuomenėje yra labiau pažeidžiami. Grupės, kurios praeityje patyrė diskriminaciją, neapykantos nusikaltimus ir kitokio pobūdžio netoleranciją (pavyzdžiui, žydai, romai, asmenys su negalia), yra papildomai saugomos. Išskiriant saugotinas grupes, svarbu atsižvelgti ir į dabartinę situaciją. Pagal visuomenes apklausas, kai kurios mažumas sudarančios bendruomenės vis dar yra nemėgstamos, laikomos menkesnėmis, nevisateisėmis, todėl rizika, kad jų atstovai dėl savo tapatybės susidurs su žodiniais ar fiziniais užpuolimais, yra didesnė.

LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs ir translyčiai) asmenys vis dar yra viena nepalankiausiai vertinamų visuomenės grupių. Internete esama daugybė neapykanta motyvuotų komentarų, dėl savo seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės asmenys užgauliojami ar net užpuolami gatvėje. Viešojoje erdvėje apie diskriminaciją, su kuria susiduria LGBT bendruomenė, kalbama gana nemažai (Lietuva sulaukia ir tarptautinės kritikos dėl savo neveiksnumo užtikrinant LGBT asmenų lygiateisiškumą), todėl neapykantos nusikaltimai prieš šią grupę taip pat sulaukia vis daugiau dėmesio.

Pagal oficialią 2019–2020 metų statistiką, daugiausia neapykantos kurstymo atvejų užregistruota būtent dėl seksualinės orientacijos. Taigi, LGBT bendruomenė ne be pagrindo yra saugoma grupė. Tačiau seksualinė orientacija yra tik vienas iš pagrindų, pagal kuriuos apibrėžiamos nuo neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kalbos saugomos grupės. Pagrindų (tapatybės požymių) sąrašas yra ilgesnis, jis apima amžių, lytį, negalią, rasę, tautybę, kalbą ir kitus Baudžiamajame kodekse išvardytus bruožus. Akivaizdu, kad asmenų, kuriuos nuo niekinimo gina įstatymai, spektras tikrai platus. Kuo garsiau kalbėsime apie visas neapykantos apraiškas, tuo saugesnėje šalyje gyvensime.

Valstybės institucijų kritika irgi yra neapykantos kalba

Arši valstybės politikų, pareigūnų ir institucijų kritika kartais pavadinama neapykantos kurstymu ar neapykantos kalba. Nors kritiški komentarai, užrašai, vaizdai gali būti nemandagūs, neetiški, kartais ir neteisėti (pavyzdžiui, šmeižtas, garbės ir orumo pažeidimai), tai nėra tapatu neapykantos kalbai taip, kaip ją reglamentuoja įstatymai.

Baudžiamuoju kodeksu draudžiama kurstyti neapykantą prieš pažeidžiamas socialines grupes, apibrėžiamas pagal asmens tapatybės bruožus. Šis sąrašas yra baigtinis, o vieši asmenys, apibrėžiami pagal užimamas pareigas, darbo pobūdį ar visuomeninę atsakomybę, į šį sąrašą nepatenka.

Lietuvoje kiekvienas asmuo turi teisę viešai ir nepersekiojamas kritikuoti valstybės, savivaldybės institucijų bei įstaigų, pareigūnų veiklą. Viešųjų asmenų (politikų, valstybės ar savivaldybės pareigūnų ir pan.) kritikos ribos yra platesnės nei privačių asmenų. Tačiau teisė kritikuoti viešus asmenis nėra absoliuti – ji privalo atitikti Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas.

Paaiškinimai parašyti remiantis dr. Dovilės Murauskienės parengtomis „Rekomendacijomis dėl baudžiamosios atsakomybės už neapykantos nusikaltimus ir neapykantą kurstančias kalbas taikymo“ bei Lietuvos įstatymais.